Gastrolės: „Šturmų švyturys"

  Kažkada teko skaityti, kad rašytojas Žanas Polis Sartras 1965 m. vaikščiodamas po Nidos kopas pasakė: „Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje". Šiuos jo žodžius netikėtai prisiminiau, kai vieną liepos vakarą nuo Kuršių marių kranto lydėjom saulę. 

  Tas erdvės ir prieš akis atsiverenčio beribio dangaus įspūdis buvo labai gerai pažįstamas, man įsitrigęs iš daugybės vasarų Kuršių Nerijoje. Tik šįsyk akvarele nulietą begalybę stebėjau iš visai kitos marių pusės, „Šturmų švyturyje", prie Ventės Rago.

   Kai tos dienos rytą atvažiavusi išlipau iš automobilio, pasijautau lyg sutikusi seną draugą ar po ilgų nesimatymo dienų apkabinusi mylimąjį. Nors lankiausi čia pirmą kartą, viskas atrodė labai artima. 

  Organiška, natūrali aplinka, kurioje darniai sugyvena ir gamta, ir žmogus. Jokių papildomų blizgučių, plastikinių gandrų ir viską užgožiančių neskoningų papuošimų. Visa pagarba atiduota Kuršių marioms ir jų turtams - taip, kaip tokioje vietoje ir turėtų būti. 

   Į peizažą čia gražiai įsiterpę Mažosios Lietuvos architektūros pastatai, ilgai bangų daužyti, į krantą  šeimininkų iškelti laivai ir nedidelis jaukus uostas. 

   Ant uosto kranto - mažulytis žvejo namelis, kuriame mes ir tą savaitgalį gyvenome. Vaizdai pro langus buvo užburiantys: dangus, marios, tolumoje boluojančios Negyvosios kopos. Vakare buvo matyti dar ir žybsinčios mažulytės Kuršių Nerijos miestelių švieselės ir ritmiški blyksintis Nidos švyturys. 

  Kai kitą rytą prabudau, dar ilgai klausiausi po langu besiteškenančių į uostą suplaukusių žuvyčių. Nepamenu, kada jaučiausi tokia rami. 

     Tačiau dar labiau, nei kraštovaizdis, mane sužavėjo maistas. Čia, taip kaip ir visur šioje sodyboje, nebuvo nieko nereikalingo. Lėkštėse tarpusavyje derėjo žemės ir gelmių turtai, kuriuos su meile gaudė, rinko ir ruošė supratingo žmogaus rankos. Didžiulė pagarba produktams ir restorano svečiams, šviežumas ir sezoninės gėrybės - nuo malonumo beveik svaigo galva. 

   Pirmiausiai, užsisakėm žuvienės. Visur, kur tik esu jos ragavusi, sužavėta nelikau, tačiau Šturmų žuvienei galėčiau ir dainą parašyti. 

  Turbūt, tai būtų jausmingas romansas apie kvapnų, skoniais tiesiog sprogstantį sultinį, apie baltos žuvies dosnius gabalėlius, apie saldžias bulveles ir kvapnias žoleles. O kur dar porcijos dosnumas... O kur dar šalia patiekta skrudinta duonelė su žuvų kepenėlių užtepu... Aš dainuočiau, o visų skrandžiai lietų ašaras. 

   Po  žuvienės, ant medinės lentos mums atneša starkį. Tą patį, kurį šįryt žvejai ištraukė iš marių (o ne sužvejojo šaldymo kameroje, kaip būna kitur). Tą patį, kurį dar neseniai patys išsirinkome.
  Pakeliam apskrudusią odelę - iškepta idealiai. Kaupiasi seilės, o ant stalo atsiranda dar ir nuostabus dviejų rūšių garnyras ir padažai. Susižiūrim ir sakraliai tylėdami imam viską dėtis į lėkštes.

   Trys padažai yra namų gamybos. Rudas - su anakardžių riešutais, kiek rytietiškas. Raudonas - iš pomidorų, turi lengvą saldumą. Žalias - iš obuolių, garstyčių ir žolelių, labai gaivus. 

  Toliau - didžiulė lėkštė vasaros. Labai sumaniai padarytos salotos su uogomis (serbentais, braškėmis, agrastais), ridikėliais, svarainiais ir marinuotais moliūgais. Salotos su karūna, ne kitaip.

  Galiausiai, dubenyje garuoja su salierais patroškintos bulvytės ir plonai supjaustytos morkų juostelės su kapotom žolelėm. Sakytum, galėtų atnešti paprastas bulves, be jokių čia įmantrybių. Bet ne - jos stalą pasiekia išmyluotos, iki smulkmenų apgalvotos, kaip ir kiekvienas kitas elementas lėkštėse.

   Atsigeriam naminės giros. Ne per silpna ir ne per saldi - gaivina puikiai. (Jos galima pasiimti ir išsinešimui, jei išsiruošite į pasivažinėjimą dviračiais. Tuomet kartu pasigriebkite ir rūkytos žuvies. „Šturmų švyturys" turi savo žuvies rūkyklą. Čia galite ir lauktuvių nusipirkti.)
   Desertui užsisakom šerbetą. Trinta uogų tyrė, virtusi į gaivius ledo kristalėlius, papuoštus morengo trupinėliais, padeda paskutinį tašką nuostabioje kulinarinėje patirtyje.
  „Gyvenimas yra gražus,"- pati sau pagalvoju.